Etnosporto šakos

Etnosportas yra išskirtinis sporto ir žaidimų šakos atmainos pavadinimas, apibūdinantis sportinius žaidimus ir jų šakas, perduodamas iš kartos į kartą. Ši sąvoka yra glaudžiai susijusi su Lietuvos kultūrine paveldu, kurį atspindi vietos tapatybė ir bendruomeninės tradicijos. Tai ne tik fizinis aktyvumas, bet ir unikalus kultūrinis reiškinys, kuriame įsipina istorija, tautinės vertybės bei jausmas priklausymo bendruomenei. Etnosporto praktika ne tik ugdo fizinę sveikatą, bet ir puoselėja kultūrinį prisirišimą prie šaknų ir bendradarbiavimą tarp kartų, kurios perduoda šias ypatingas tradicijas kaip turtą ir paveldą ateities kartoms.

Play Video

Ristynės

Tradicinė dvikovės sporto šaka. Imtynės kaip kovos be ginklo rūšis Lietuvoje buvo žinomos nuo seno. Dažniau vadintos ristynėmis jos plačiai minimos sakytinėje lietuvių tautosakoje – pasakose, mitologinėse sakmėse bei padavimuose, taip pat ir kai kurių žodinės tautosakos pateikėjų prisiminimuose. Laimi tas žaidėjas, kuris varžovą paguldo ant menčiu arba kovos pabaigoje turi tašku pranašumą už atliktus veiksmus.

Play Video

Lazdos traukynės

Senas individualus žaidimas, plačiai žinomas įvairiuose regionuose. Savo prigimtimi labai paprastas, tačiau bet kuris išbandęs pastebės, kad traukiant lazdą labai daug ką lemia ne tik fizinė jėga, bet ir greitis, ištvermė, taip pat pasirinkta taktika bei judesių koordinacija. Laimi tas žaidėjas, kuris varžovą užsimeta ant savęs ar po traukimo jo rankose lieka lazda.

Play Video

Išstūmimas iš rato

Du žaidėjai apsibrėžia 2 metrų skersmens ratą ir, laikydamiesi už ilgos lazdos, stengiasi vienas kitą išstumti iš apskritimo. Atliekant šį pratimą negalima atitraukti rankų nuo lazdos. (V. Steponaitis. Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos. Vilnius, 1956).

Play Video

Muštukas

(arba „Pilkė“, „Burbuliukas“, „Lapta“) Kaimuose, ir ne tik juose, šis žaidimas buvo žaidžiamas bent nuo XIX a. vidurio. Populiariausias jis tapo tarpukariu. Jis patrauklus tuo, kad jį žaidžiant galima demonstruoti ne tik rankos jėgą, bet ir greitį, vikrumą ir taiklumą. Žaidėjas, kuris sugeba nubėgti iki varžovų „kiemo“ ir grįžti atgal į savo „kiemą“ išvengęs pataikymo kamuoliuku, laimi savo grupei vieną tašką. Galima žaisti du kėlinius po pusvalandį ir suskaičiuoti, kuri grupė laimėjo daugiau taškų. (Žaidimo aprašymas parengtas pagal F. Paškevičiaus knygą Sportiniai žaidimai ir tūkstantmetė ripka. (Vilnius, 2002).

Play Video

Lietuviškas ritinis (ripka)

Lietuviškas ritinis (ripka) – seniausias ir sudėtingiausias grupinis lietuvių liaudies žaidimas. Archeologiniai radiniai rodo, kad ritinis galėjo būti žaidžiamas jau pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, nes centrinės Lietuvos dalies kapinynuose yra surasta ritinių ir ritmušų (specialių lazdų ritiniui mušti). Manoma, kad šis žaidimas buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karių pramoga ir treniravimosi priemonė ir buvo žaidžiamas XIV–XV a. Apie tai rašoma Mikalojaus Husoviano poemoje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (1523 m.).

Play Video

Kyla

Šį žaidimą žaidžia žaidėjas prieš žaidėją, arba 2–3 žaidėjų komandos viena prieš kitą. Laimi žaidėjas (komanda), pirmas surinkęs 1 000 taškų. Jis paskelbia, kad jo varžovas turi „kylą“ (išvaržą), kliudančią vikriai judėti.

Play Video

Etnopramogos

Tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos. Jėgos ir ištvermės žaidimai su virvėmis ir lazdomis. Greičio atrakcijas su terkšlėmis-karučiais, lankais, „slidėmis”, žąsų kojelėmis bei klumpėmis. Vilkelių varžytuvės, rekordo sekimas su kojūkais.