Etnosporto šakos

Tai gyva tradicija, jungianti fizinį aktyvumą su kultūra, istorija ir bendruomeniškumu. Kiekvienas žaidimas – tai dalelė paveldėtos išminties, perduodamos iš kartos į kartą, stiprinančios ryšį su savo šaknimis ir tauta.

Ristynės

Imtynės – senas kovos be ginklo būdas, dažnai vadintas ristynėmis. Jos minimos lietuvių tautosakoje – pasakose, sakmėse ir padavimuose. Laimi tas, kuris paguldo varžovą ant menčių arba surenka taškų pranašumą už atliktus veiksmus.

Lazdos traukynės

Senas individualus žaidimas, paplitęs įvairiuose Lietuvos regionuose. Žaidėjai traukia lazdą – laimi tas, kuris ją ištraukia arba varžovą užsimeta ant savęs. Svarbūs ne tik jėga, bet ir greitis, ištvermė, koordinacija bei taktika.

Išstūmimas iš rato

Du žaidėjai stovi apskritime ir, laikydami ilgą lazdą, stengiasi vienas kitą išstumti iš rato ribų. Negalima paleisti lazdos ar atitraukti rankų. Laimi tas, kuris išlaiko pusiausvyrą ir priverčia varžovą peržengti apskritimą.

Muštukas

(Pilkė, Burbuliukas, Lapta). Komandinis žaidimas, žinomas nuo XIX a. vidurio. Žaidėjas bėga į varžovų „kiemą“ ir grįžta atgal, stengdamasis išvengti pataikymo kamuoliuku. Taškas skiriamas už sėkmingą bėgimą. Laimi komanda, surinkusi daugiau taškų per du kėlinius.

Lietuviškas ritinis (ripka)

Vienas seniausių lietuvių liaudies komandinių žaidimų, žinomas dar nuo pirmojo tūkstantmečio. Manoma, kad ritinį žaidė ir Vytauto kariai, o rašytiniuose šaltiniuose jis minimas jau XVI a. Žaidimui naudotas odinis ritinys ir specialios ritmušės.

Kyla

Žaidžiama vienas prieš vieną arba mažomis komandomis. Žaidėjas turi surinkti 1000 taškų ir priversti varžovą „kylą“ (išvaržą) pajudinti. Tai – taiklumo, reakcijos ir atidumo žaidimas, reikalaujantis aktyvaus stebėjimo ir vikrių judesių.

Etnopramogos

Tradiciniai lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos. Jėgos ir ištvermės žaidimai su virvėmis ir lazdomis. Greičio atrakcijas su terkšlėmis-karučiais, lankais, „slidėmis”, žąsų kojelėmis bei klumpėmis. Vilkelių varžytuvės, rekordo sekimas su kojūkais.